Švedija

Midsommar – tai vasaros saulėgrįžos šventė Švedijoje, švenčiama 2 dienas –penktadienį ir šeštadienį, artimiausius birželio 24 dienai. Švenčiant iškeliamas majstang –žolynais apipintas stulpas, aplink kurį šokama ir dainuojama. Šventės dalyviai puošiasi žolynų vainikais ir spėja ateitį. Senovėje būdavo žolynais puošiamos sodybos, tikima, kad tai atneš sėkmę ir sveikatą žmonėms bei gyvuliams.

Norvegija

Sankthansaften, arba Jonsok, taip pat švenčiama Norvegijoje. Per šventę deginamai laužai, o kai kuriose vietovėse rengiamos teatralizuotos vestuvės, simbolizuojančios naujo gyvenimo pradžią. Netekėjusios merginos tą naktį po pagalve deda žolynus ir tikisi sapne išvysti būsimo savo vyro veidą. Taip pat išlikusi tradicija Joninių naktį puošti laivus žibintais ir plaukti į fiordus.

Rusija

Rusijoje senovinis vasaros saulėgrįžos dienos pavadinimas yra Ivan Kupala. Ši šventė taip pat švenčiama ir Ukrainoje.

Šventės tradicijos siejamos su pagoniškais derlingumo ritualais.

Prancūzija

Prancūzijoje vasaros saulėgrįža – taip pat šventojo Jono šventė, arba Fête de la Saint-Jean. Per šventę tradiciškai kūrenami laužai. Viduramžiais neretai į laužus mesdavo sudeginti kates,  kurios buvo siejamos su velniais ir raganavimu.

Suomija

Senovėje vasaros saulėgrįžos diena Suomijoje vadinta Ukon Juhla ir buvo skirta dangaus ir derliaus dievui Ukko. Tačiau vėliau, kaip ir kitose tautose, atėjus krikščionybei, šventė pervadinta Jono Krikštytojo garbei.

Suomiai šią šventę švenčia artimiausią birželio 24 dienai šeštadienį. Šią dieną ežerų ir jūros pakrantes nušviečia

tūkstančiai laužų, o namų duris papuošia beržų šakelės. Suomiai, kaip ir lietuviai, Joninių naktį ieško mistinio paparčio žiedo ir lobį ženklinančios paparčio sėklos. Tiesa, per Jonines šioje šalyje tvyro baltosios naktys, kai sutemsta tik vos vos, todėl jie tai daro ne tamsiose gūdžiose giriose, o beveik dienos šviesoje.

Danija

Danijoje šventė, švenčiama birželio 23 dieną, vadinama Sankt Hans aften. Viduramžiais gydytojai ir žolininkai per

Jonines rinkdavo žoleles tikėdami, kad šią dieną surinktos vaistažolės turi stipresnių galių. Neretai vaistažolių būdavo

prirenkama visiems metams. Nuo vikingų laikų šią dieną buvo įprasta lankyti gydomųjų galių turinčius šaltinius ir

kurti laužus, kurie atbaidydavo piktąsias dvasias. Danai Joninių naktį ant laužo degina iš šiaudų pagamintą ir senais

skarmalais aprengtą raganą, taip simboliškai ją pasiųsdami į tą naktį neva vykstančią raganų puotą.