Norvegų kalbos kursai 
Sveiki atvykę į NORVEGŲ kalbos kursus!
Norite išmokti norvegų kalbą, nes ši kalba Jums bus reikalinga darbui, mokslui ar šiaip savo malonumui?
Norite, kad bendravimas norvegų kalba Jums nebekeltų streso?
Tada norvegų kalbos kursai „Mokslo namuose“ kaip tik Jums!
Stengiamės prisitaikyti prie besimokančiųjų poreikių,visada atsižvelgiame į Jūsų pasiūlymus ir pastabas.
Dėstytojus parenkame atsižvelgdami į jų profesionalumą,sugebėjimą taikyti pažangias mokymo metodikas,
Savo mokykloje siūlome draugišką ir šiltą amosferą jaukiose mūsų klasėse. Užsiėmimų metu vaišiname kava ir arbata. Paskaitos vyksta nedidelėmis grupėmis.
Kursai vyksta pačiame Vilniaus centre, šalia centrinės universalinės parduotuvės, Konstitucijos pr. 12-302, 6 įėjimas.
Pabaigus kursus išduodame kursų baigimo PAŽYMĖJIMUS.
TVARKARAŠTIS


VIKINGAI

Senoji skandinavų kalba (Old Norse) gali būti vadinama „vikingų kalba“. Pačioje senojoje skandinavų kalboje egzistuojantis žodis víkingr, randamas ir kitose kalbose, pavyzdžiui senojoje anglų (Old English) wicing, kur jis nurodo į jūromis plaukiojančius plėšikus, apgulusius jų krantus, yra pagrindas dabartinėms žodžio konotacijoms. Nuo 8 a. po Kr. pradžios didelė dalis vakarų Europos kentėjo nuo periodiškai pasikartojančių šių šiauriečių plėšikų puldinėjimų. Tai, jog jie išniekindavo tokias šventas vietas, kaip krikščionių vienuolynai, suformavo nuomonę, jog vikingai yra nuožmūs, įstatymui nepaklūstantys laukiniai.

Tačiau tuo pasakojimas nesibaigia. Nors šiauriečiai, kurie dalyvavo puolimuose ir buvo žiaurūs kariai, plėšikaujantys iš, dažniausiai, apsiginti negalinčių žmonių, jie nesuformavo visos senąja skandinavų kalba šnekančios kultūros. Ne kiekvienas šios kalbos vartotojas buvo vadinamas víkingr. Dažnai šis terminas buvo naudojamas turint omeny laisvąjį verslininką, o ne nuožmų piratą. Archeologiniai tyrimai rodo, jog ta dalis skandinavų, kurie nedalyvavo plėšikiškuose reiduose kituose kraštuose, buvo gana sėslūs žmonės, užsiimantys prekyba ir mainais. Manoma, jog noras surasti naujus prekybos ir mainų kelius paskatino skandinavus įsibrauti į rytų Europą. Tai padėjo pamatus vystytis kultūroms, paminėtoms seniausiuose rusiškuose dokumentuose. Skandinavai klestėjo, gyvendami šalia mainų kelių. Ypač turtingi buvo Gotlando gyventojai. Gotlando gyventojai ir patys saugojosi nuo piratų puldinėjimų. Tai galima spręsti iš jų lobių, kuriuos archeologai rado sąmoningai užkastus prie medžių šaknų arba šalia didelių akmenų.

Žinoma, svarbiausia detalės dalis, reikalinga sudėlioti skandinavų kultūrą į vieną didelį paveikslą, yra literatūra, parašyta senąja skandinavų kalba. Skandinavų literatūra didelės apimties, sagos dažniausiai pasakoja apie drąsų vikingą ir jo žygdarbius. Jos pastato ant pjedestalo vyriškas vertybes, liaupsina ginkluotas kovas ir giria neapgalvotą ir chuliganišką elgesį. Tiesa, dauguma šių sagų parašytos praėjus geram šimtmečiui po to, kai vikingų puldinėjimai nustojo būti pagrindiniu rūpesčiu kitiems Europos gyventojams. Nors daugelio sagų rašymo stilius yra sausas, reikia turėti omeny, jog jos buvo rašomos aukštuomenei, kuri dažniausiai yra susirūpinusi politinėmis intrigomis ir literatūriniais hobiams, o ne plėšikavimu. Nėra aišku, kiek herojiškų veiksmų sagose gali būti priskirtų tikriems istoriniams faktams, o kiek -- autorių polinkiui viską idealizuoti. Kitaip yra su poezija – jos randama rašytos ir vikingų reidų periodu. Galima spėti, jog sagos dažnai vaizduoja žymius karžygius vienu metu su žymiais poetais. Tiesą pasakius, skandinavų poezija yra techniškai ir metaforiškai sudėtingesnė nei ta, kuri sukurta tuo pačiu laikmečiu kitose Europos vietose.

Lingvistinė geneologija

Lingvistinė senosios skandinavų kalbos geneologija prasideda indoeuropiečių prokalbės paplitimu. Schematiškai galime įsivaizduoti, jog bendruomenė, kuri vėliau pradėjo kalbėti germanų kalba, buvo žmonės, šnekantys tam tikru indoeuropiečių prokalbės dialektu.  Kai jų kalbinė bendruomenė pradėjo pakankamai skirtis nuo kitų indoeuropiečių prokalbės vartotojų, jų dialektas pradėjo savarankiškai vystytis į naują kalbą, kurią mes žinome, kaip paprastąją germanų (Common Germanic) arba germanų prokalbę (Proto-Germanic). Toks pat procesas tol kartojosi, kol atskiros grupės germanų prokalbės vartotojų atsiskyrė viena nuo kitos migracijos periodu. Prasidedant pokrikščioniškajai epochai, germanų prokalbė skilo į tris dialektus: rytų, vakarų ir šiaurės germanų. Iš vakarų germanų dialekto išsivystė senoji anglų, senoji fryzų, senoji vokiečių aukštaičių ir senoji saksų kalbos. Iš šiaurės germanų išsivystė skandinavų kalbos, tarp jų ir seniausius rašytinius šaltinius turinti senoji skandinavų kalba. Iš rytų germanų dialekto išliko rašytiniai šaltiniai tik gotų kalba, kuri neturi jokių palikuonių ir yra laikoma mirusia.

Šitoks trišalis pasidalijimas per daug supaprastina situaciją. Manoma, jog egzistavo susiliejimai tarp skirtingų dialektų atšakų, todėl sunku nustatyti ankstyviausią pasiskirstymą ir vėliau vykusį atsiskyrimą. Pavyzdžiui, senoji skandinavų ir gotų kalbos rodo bendrą inovaciją tarp germanų kalbų. Jose vidurinėje žodžio pozicijoje esantys „jj“ ir „ww“ suskardėja. Gotų kalboje jie tampa „ddj“ ir „ggw“, o senojoje skandinavų – „ggj“ ir „ggw“. Taip pat, abi kalbos išsaugojo –t, kaip žymiklį tiesioginės nuosakos būtojo laiko vienaskaitos antrajam asmeniui. Tai gali reikšti artimą giminystės ryšį tarp rytų ir šiaurės germanų atšakų.

Kita vertus, senoji skandinavų kalba turi panašumų ir su vakarų germanų kalbomis. Senojoje skandinavų ir vakarų germanų kalbose abi -dōm ir -skapi yra naudojamos, kaip galūnės abstraktiems daiktavardžiams kurti, o gotų kalboje šios morfemos naudojamos šaknyje. Taip pat, senoji skandinavų ir vakarų germanų kalbos rodo umliauto (kalbos garsų pakitimas, kai balsis ištariamas panašiai į šalia esantį balsį arba pusbalsį) paplitimą, kurio nėra gotų kalboje. Gotų kalboje pradžioje esantis fl- keičiasi į þl-, ko nėra nei šiaurės, nei vakarų germanų kalbose, o dvigubi veiksmažodžiai, nors ir pakankamai naudojami gotų, tačiau beveik visiškai atskirti senojoje skandinavų ir vakarų germanų kalbose.

Taigi, paprastas geneologinio medžio modelis, sukurtas remiantis manomu lingvistiniu išsiskaidymu yra silpna ir kartais klaidinanti germanų kalbų apžvalga. Gali būti, jog artimi ryšiai tarp kalbinių bendruomenių išgyveno migracijos periodus, o santykinis literatūrinių tradicijų vienodumas slepia painesnį bendros kalbos tinklą. 

Kilmė ir geografinė padėtis

Naujausi tyrinėjimai kildina germanų prokalbės vartotojus iš regiono, kuriame dabar yra Danija ir pietinė Švedija. Nors archeologiniai tyrinėjimai rodo, jog ta teritorija buvo apgyvendinta dar 10 tūkstančių metų prieš Kristų, germanų pasirodymas dažniausiai siejamas su „Karo kirvio kultūra“. Tai žmonės, kurie užgrobė šį regioną maždaug trečiame tūkstantmetyje prieš Kr. Atrodo, jog žmonės, galėję kalbėti šiaurės germanų kalba, anksčiausioje germanų tautų migravimo fazėje nenukeliavo nuo šios teritorijos toli. Egzistuoja bendras sutarimas, jog skandinaviškai šnekančiųjų lokusas kūrėsi maždaug toje pačioje teritorijoje prieš pat jiems įžengiant į platesnį Europos istorijos etapą.

Negalima teigti, jog šiaurės germanų tautos buvo visiškai sėslios. Nėra aišku kokia buvo kontakto tarp trijų pagrindinių germanų atšakų prigimtis šiame regione, tačiau matyti iš diskusijos apie jų geneologiją, jog nors germanų prokalbė ir pasidalijo į tris dalis, kalbiniai savitarpio santykiai tarp jų neišnyko. Jei šie santykiai atspindi artimą ryšį, tuomet germanų tautų judėjimas šioje teritorijoje nuolat keitėsi, o sėslus gyvenimas labiau buvo išimtis nei norma.

Apgyvendintų teritorijų klausimas tampa šiek tiek lengvesnis po to, kai senosios skandinavų kalbos vartotojai pradeda migruoti iš dabartinės Danijos ir Švedijos teritorijos, nes jų žygiai yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose jų pačių arba žmonių iš kitų Europos vietų. Kai kurie iš migruojančiųjų keliavo tolyn į šiaurę, dabartinę Norvegiją, kiti į vakarus Orknio ir Šetlando salų link, treti pasiekė šiaurinį Prancūzijos krantą. Tiems, kurie keliavo iki salų, nebuvo sunku pasiekti Islandiją, vėliau ir Grenlandiją bei Šiaurės Ameriką. Šis ilgas migracijos periodas padarė ilgalaikį poveikį šiauriniam Anglijos regionui. Kelionės į skirtingą pusę nuvedė skandinavus palei rytų Europos upes į vakarų Rusiją ir netgi Bizantijos imperiją.

Verta paminėti, jog senoji skandinavų kalba yra terminas, kuris nenaudojamas kalbant apie vieną kalbą, tačiau yra platus vienas į kitą panašių dialektų rinkinys. Senoji skandinavų kalba yra apibendrinamasis terminas, kuris savyje talpina senąją islanų, senąją norvegų, senąją švedų, senąją danų ir senąją gotlandų, nors kartais šis terminas naudojamas, kaip sinonimas senajai islandų, nes didžioji dauguma rašytinių šaltinių yra būtent iš šio regiono.

Rašytiniai šaltiniai

Seniausi sk

andinavų rašytiniai šaltiniai yra runų užrašai. Jų rasta net iš 2 a. pr. Kr. laikotarpio. Didžioji jų dalis yra užrašai ant akmens arba ant asmeninių daiktų – segių arba kardų.

Dau

giausiai tokių užrašų buvo rasta Danijoje ir Švedijoje. Užrašai parašyti dialektu, kuris yra senesnis nei senoji skandinavų kalba.

Didžioji dalis dokument

ų senąja skandinavų kalba atėję iš Islandijos. Iš šių literatūrinių paminklų, edų poezija yra seniausia. Daugiausiai jos išsaugota viename rankraštyje, kuria

me

parašytos kelios poemos. Pagrindinės poemų temos yra dievai ir mitologinės ištakos arba herojai iš senesnių laikų.

Kitas svarbus sen

osio

s skandinavų kalbos literatūros žanras yra skaldų poezija. Ji yra apgalvotai sudėta poezijos forma, turinti gilias tradicijas. Manoma, jog ji buvusi liaupsinimo poezija, siekusi išaukštinti vertybes ir apdainuoti žymius karalių ir kitų globėjų žygius. Daug knygų rašo, jog skaldų poemos buvo sukurtos ekspromtu. Tai daro įspūdį, turint omeny šio žanro sudėtingumą. Poetinės formos skyrėsi, kiekviena individuali forma buvo griežtai sudėta. Tiesioginiai teiginiai buvo vengiami. Vietoj to, žmonės ir daiktai buvo minimi naudojant įmantrias perifrazes, žinomas, kaip „kennings“. Toks painus buvo šis stilius ir tokią seną tradiciją jis turėjo, jog Snorri Sturluson sukūrė darbą, dedikuotą šiam dalykui. Jo „Edų proza“ yra istorijų kolekcija, kuriose pasakojama apie mitus dažnai minimus skaldų

poezijoje. Taip pat jo darbe jis kalba apie mechaniškąją skaldų poezijos pusę, pateikdamas įvairaus stiliaus metro pavyzdžių.

Istoriniais tyrimais užsiėmė ir islandų literatūros talentai. Vienas tokių buvo Ari Þorgilsson, kuris sudarė gyvenviečių įsikūrinimo istoriją Islandijoje. Originali versija jo knygos Íslendigabók (Islandų knyga) yra dingusi, tačiau trumpesnė versija, sukurta kiek vėliau, yra išlikusi iki dabar.

Didelė dalis islandų literatūros yra sagos. Saga yra prozos kūrinys, parašytas vieno rašytojo ir skirtas skaityti savo malonumui. Didžioji dalis sagų sukasi aplink kokį nors istorinį žmogų ar žmonių grupę. Jų tikslas yra istoriškai tiksliai aprašyti įvykius. Tačiau tai tik labai bendra struktūra, kurią naudojant buvo kuriamas įmantrus ir išpuoselėtas pasakojimo menas. Sagos pasakoja istorijas apie Norvegijos karalius, pirmuosius gyventojus Islandijoje, Snorri’o šeimą ir apie legendinius personažus. Tipinės sagų temos yra nesutarimai tarp šeimų ir keršto žygiai.